Liepos 29-iąją Varėnos rajono Merkinės miestelio ir Braslavo (Baltarusija) jaunimas rinkosi į Maksimonių kaime jau tradicine tapusią vasaros stovyklą. Pirmosiomis stovyklos dienomis jaunimui teko nelengva užduotis – susipažinti su gotikine raugo keramika. Diskutuojant, lyginant abiejų šalių kultūras ir papročius, darbas ėjo kaip iš pypkės: buvo lipdoma, žiedžiama iš balto molio, darbeliai dekoruojami medinėmis lazdelėmis, įspaudais, molinukus bandyta spalvinti glazūromis. Kai kuriems stovyklos dalyviams molio lipdymas, žiedimas buvo naujiena, o kiti jau galėjo pasigirti mokantys nužiesti šiokį tokį indą. Lietingų vakarų metu sužinojome, kad mus jungia ne tik bendra istorinė praeitis, bet ir kultūrinis paveldas. Vardinome šalių nacionalinius patiekalus ir nustatėme, kad daugelį tradicinių patiekalų vadiname taip pačiais vardais, lyginome abiejų šalių tautinius kostiumus, tradicines spalvas, puošybos elementus.

Kol molio darbeliai džiūsta, vykstame į Musteikos kaimą mokytis pynimo paslapčių. Dzūkijos nacionalinio parko amatų meistras Romas Norkūnas ramiai, iš lėto aiškina, kokios medžiagos yra tinkamos pynimui, kur ir kaip jos turi būti paruošiamos, kad pavyktų gražūs, kokybiški darbeliai. Jaunimas buvo užsidegęs – vienas po kito, kaip grybai dygo iš beržo tošies pagaminti krepšeliai. Pažintis su drevine bitininkyste daugeliui taip pat buvo naujiena. Romas Norkūnas lipdamas su geiniu į pušį pasakojo, kaip tokiu būdu medus kopinėjamas iš dravių. Vėliau jaunuoliai patys bandė su geiniu užlipti ir nusileisti. Deguto virimas buvo ypač įdomus, nes baltarusių jaunimas dar nebuvo matę, kaip iš beržo tošies išgaunamas tamsus klampus skystis, su kuriuo, pasirodo, seniau ir vežimo ratus sutepdavo, ir žaizdas gydydavo.

           Penktadienio rytą visi buvo pasiruošę kelionei po Dzūkijos nacionalinio parko lankytinas vietas: Marcinkonių etnografinį muziejų, Čepkelių gamtinį rezervatą, Liškiavos retųjų ir vaistinių augalų ekspoziciją, Liškiavos piliakalnį bei alkakalnį, bažnyčios ansamblį, Panaros ekologinį vaistažolių ūkį. Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė nenuilstamai lietuvių ir rusų kalbomis pasakojo apie parke išlikusias gamtos vertybes, žmogaus ir gamtos darną, bendrą istorinį ir kultūrinį abiejų šalių paveldą. Kitą dieną stovyklos dalyviai žygiavo pėsčiomis maršrutu Merkinė - Pelekiškės - Bedugnio ežeras- Netiesų miškas - Balažerio ež. – Maksimonių k., tęsdami pažintį su retųjų augalų augimvietėmis, paukščių ir gyvūnų buveinėmis.

            Sekmadienis – saulės ir ugnies diena. Nuo anksčiausio ryto jaunimas ruošia keramikos darbelius degimui. Raugo keramikos degimas įdomus tuo, kad iki 1000 ⁰C – 1100 ⁰C  įkaitę darbai merkiami į specialiai paruoštą duonos, burokėlių ar kitokį raugą. Stovyklos dalyviai gyvai stebėjo, kaip raugas akimirksniu pakeičia iki raudonumo įkaitusius keramikos darbus. Atvėsę darbeliai džiugino nenuspėjamu raugo žaismu – skirtingais atspalviais, raštų įvairove.

Deja, turininga vasaros stovykla baigiasi. Braslavo jaunimas prasitarė, kad rezultatai pranoko lūkesčius: kiekviena diena buvo pilna naujų veiklų, įspūdžių, idėjų. Stovyklos organizatorius Džiugas Petraitis džiaugiasi, kad pavyko įgyvendinti projektą: stovyklos dalyviai įgavo praktinių įgūdžių tradicinės keramikos, pynimo, drevinės bitininkystės, augalų pažinimo srityse; užsiėmimų, diskusijų, pokalbių metu lavėjo jaunimo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai.

2013-08-28